kaugė

1 káugė sf. (1) J, LVII172, Lks, kaũgė (2) 1. didelis javų ar šiaudų kūgis, stirta: Javus dėti į káugę reikia mokėti Krp. Skubykit vežti, kad greičiau užbaigtumėt káugę, o pradės lyti! Pkr. Suvarykit tą naują káugę į daržinę Škn. Iškūlę šiaudus mesim į kaugę Žg. Radau kluone šiaudų kaugę BsPII107. Durnius pradėjo sakyt ponui, kad jo broliai gal šiaudų kaũgę su šluota užgesyt BM148. 2. nedidelis šieno ar dobilų kūgis, kupetys: Mergaitės krovė šieną į kauges Žml. Sukrauk šieną į kauges! Brž. Sudėjo dobilų dideles káuges Sd. Kiek daug káugių pridaryta! Jnšk. Šieną sudėjom ant kauges Brž. Dobilėlį grėbsim, kaugeles sudėsim NS115. 3. didelė krūva: Kalavijų krūsnis krovė, kauges metė kepurėlių TŽII66. Lauke sukrauta lapų kaugelė rš. Purvinai pilkos sniego kaugės gulėjo pakelėse rš. Ir paleido garų kaugę, ir išleido savo mielą Sab. | prk.: Įstengė sukrauti kauges (daugybę) faktų rš.